Čilės mozaika

18/04/2014

Atsisveikinimas

Filed under: Aktualijos,Lietuva-Čilė — Adriana Giedrė @ 07:12
Tags: , ,

goodbyeSveiki,

 

Projektas “Čilės mozaika“ užsidaro. Ačiū visiems skaičiusiems ir vis dar skaitantiems! Jei kam nors ko nors reikės paklausti, sužinoti, pasidomėti apie Čilę, susipažinti su čia gyvenančiais lietuvaičiais, rašykite į:

 

FACEBOOK’O GRUPĘ “LIETUVIAI ČILĖJE“,

 

o praktiškais, dokumentų reikalais kreipkitės į:

 

Lietuvos konsulą Čilėje, p. FELIZARDO FIGUEROA,

 

Consulado General de Lituania en Santiago, Chile

Apoquindo – 3910 – Piso 15
Las Condes
Santiago de Chile
Chile

(+56) 2 754 3000

consuladoenchile@lituania.cl

 

Iki kito!

 

Manasis Santjagas

Filed under: Santjagas — Adriana Giedrė @ 06:50
Tags: , , ,

Savąjį Santjagą pažįstu aš ne daugiau nei bet kurį kitą tarpinės stotelės miestą, o jei ir tektų jame ilgėliau pagyventi, mano silpnas potraukis jam nė kiek nepakistų. Sostines galima mylėti tik jei jos labai gražios, o tokios būna vien turėdamos savą, visur dominuojantį architektūros stilių.

(Gabriela Mistral)

Taip ir man nutiko su Santjagu: kaip miesto nepamilau, bet širdžiai mielų vietų visada buvo galima rasti. Apačioje esančiose nuotraukose pamatysite manąjį Santjagą. Esu tikra, jog kiekvienas jį mato vis kitaip, kitu rakursu, tyrinėja kitus miesto rajonus, kurių čia begalė. O naujai atkeliavusiems gyventojams sėkmės savojo miesto paieškose!

This slideshow requires JavaScript.

 

28/03/2014

Kaip kalba čiliečiai

Kalbėkime_čilietiškai

Kalbėkime_čilietiškai

Oficiali Čilės kalba, kaip žinoma, yra ispanų-kastilų kalba, tačiau kiekviena Lotynų Amerikos šalis, iš Ispanijos karalystės paveldėjusi kastilų kalbą, per tiek amžių įgavo labai daug skirtumų, savybių: fonetikos, morfologijos, leksikos, sintaksės, ir daug kitų (kai kurie bendri visam Pietų Amerikos žemynui). Taip pat atsitiko ir Čilėje – čia kalbama ispanų kalbos atmaina, vadinama „Čilės ispanų kalba” (el español de chile / castellano chileno). Svarbiausia, jog apskritai visi žmonės, kalbantys ispaniškai, gali puikiausiai vienas kitą suprasti, nesvarbu, ar jie būtų Čilės, ar Kubos, ar Dominikos Respublikos, ar Ispanijos Madrido regiono, ar Andalūzijos gyventojai. Tačiau nežinodamas tos ar kitos šalies vartojamos kalbos ypatybių, žmogui, patekusiam į kitą šnekamosios kalbos aplinką, gali būti sunku ką nors suprasti ir gali pasitaikyti įvairių kurioziškų situacijų. Todėl žemiau bandysiu trumpai apžvelgti pagrindines 2014 metais Čilėje vartojamos kalbos savitybes.

 

Morfologija

-> Isp. vosotros sois -> čil. ustedes son                        Pvz., ¡Qué amables son ustedes! (bendras visos Pietų Amerikos bruožas )

-> Isp. tú eres -> čil.  tú soy            Pvz., ¡(Tú) Soy bonito hoy día!

-> Isp. (tú) ¿quieres algo? -> čil. ¿quierís algo?            Pvz., ¿Qué vai a comer/qué quierís?

-> Kai kurių žodelyčių galo nukirtimas, ypač para (nurodantis naud. l.) bei nada („nieko“): pa’l que lee -> para el que lee; vamos pa’ allá -> vamos para/hacia allá; no pasa na’ -> no pasa nada; na’ que ver -> nada que ver

-> había kalboje dažnai vartojamas daugiskaitos forma habían: ¿a qué habían allá? „kas ten buvo?

 

Sintaksė

-> Subjunktyvas Čilėje nykste nyksta – arba jis iš viso nevartojamas (vietoj jo – esamasis laikas), arba pakeičiamas sava veiksmažodžio struktūra: isp. cuando quieras, te lo presto-> čil. cuando quieres, te lo presto / cuando quierai, te lo presto.

-> Įvairūs žodžių pakartojimai, dažnai – įvardžių: me gusta a mí, ¿te gusta eso a tí? café café, universidad privada privada, baja abajo; sube arriba.

-> Parazitiniai žodžiai, įterpiniai, keiksmažodžiai, kurių kalboje tiesiog apstu, ypač jaunimo tarpe: o sea „tai yra, tai reiškia“, huevón „žiūr. leksikos skyrelį“, esa custión „tas reikalas, dalykas, tai“, puta „keiksm., velniava“, ¿cachái? „pagauni? supranti?“

-> Liepiamosios nuosakos trumpieji veiksmažodžiai visada pailginami, pridedama bent viena balsė, arba renkamasi Usted – Jūs mandagioji forma: pon -> pone! „padėk“, sal -> sale! „išeik!“, dílo -> dígalo! „pasakykite tai“

-> Būtasis laikas šnekamojoje kalboje kas kartą vis rečiau vartojamas, vietoj jo kalbama esamuoju laiku: me despierto en la mañana, salgo a la calle y allá veo… O jei vartojamas būtasis, renkamasi el pretérito perfecto/imperfecto (vietoj ispaniško dažno pretérito perfecto compuesto): en la mañana salí a la calle (isp. en la mañana he salido a la calle)

Kalba_čilietis

Kalba_čilietis

 

Fonetika

-> „s“ raidės aspiracija -> bruožas, bendras beveik visoms Pietų Amerikos šalims; Čilėje „s“ raidės tarimas ypač aspiruojamas, girdimas garsas, panašus į šlamesį; tiesa, šios raidės tarimas taip pat gali nurodyti žmogaus socialinę padėtį

-> čilietiška intonacija švelni, rami, nerėksminga, žodžiai taip pat tariami nelabai aiškiai, neryškiai;

-> intonacija – daininga, sakinio/frazės gale dažnai „užkelta“ į viršų

-> Sunkiai sekasi ištarti garsą {sh}, ypač angliškuose žodžiuose; čiliečių lūpose jis virsta panašiu į {tch}, Vamos al shopping? {tchoping}

-> Kita vertus, ten, kur žodyje garsas {tch}, čilietis, ypač kaimo gyventojas, ar turintis menką išsilavinimą žmogus, šį garsą aspiruos ir girdėsis {shhhhh}, Yo necesito un macho {masho}, no el cabrito chico {shiko} (pavyzdys – tiesiai iš gatvės: „Aš ieškau tikro vyro, o ne mažo ožiuko“).

-> priebalsis d  žodžio viduryje neryškus, dažnai virsta į skardųjį h: adónde-> a{h}ónde vamos?

 

Leksika

->  deminutyvų vartojimas (tai daugumos ispanakalbių Amerikos šalių pagrindinis bruožas): Vamos a tomar tecito „Einam gerti arbatėlės“; ¡qué linda esta niñita! „Kokia gaži mergaitė!“; ¿te pongo mantequillita en tu pancito hijito?„Ar užtepti tau ant duonytės sviestuko, vaikeli?“

->  yapo  – grynas čilietiškas posakis, kai kurių vartojamas kas kelis žodžius, galintis reikšti paskatinimą, pritarimą, gerai, varom, nagi, pradedam: Yapo, apúrate! ( „Nagi, paskubėk!“)

->  po – šis įterptukas šnekamojoj kalboj labai dažnas; įprastai sutinkamas po veiksmažodžio, pvz., Apúrate po! („Nagi, judinkis!“)

->  ya – šis žodelytis Čilėje baigia pakeisti įprastą „taip“; be to, labai mėgiamas sakinio gale, kaip užtvirtinimas, pasitikslinimas, ar tikrai taip bus ir ar tu supratai, ką aš sakiau;             Hoy día nos juntamos a las 5, ¿ya? – Ya.

-> huevón  (weón, guevón)– ypatingas originalus čilietiškas

El huevon

El huevon

žodelytis-įterpinys-švelnus keiksmažodis, daugelio, ypač jaunimo, šnekamojoje kalboje vartojamas kas kelis žodžius; huevón kilo iš žodžio huevo – kiaušinis, o praktikoje gali turėti šimtą, jei ne tūkstantį reikšmių (šio žodžio reikšmėms aptarti yra išleista net atskirų knygelių); pagrindinės reikšmės būtų: žmogau, kiaušingalvi, kvaily, kvaileli, ei, tu! Taip pat vartojamos ir kitos išvestinės formos, tokios kaip huevada „nesąmonė, kvailystė“, huevona „kvailelė, draugeška“, no huevís „baik bajerius, nejuokauk“, ahuevonado -> „apkvaišęs, nupiepęs“

->  Originalių žodžių kūryba su galūne –ada, pvz., payaco -> payasada „išsidirbinėjimas“, aterrizaje -> aterrizada „lėktuvo nusileidimas“, huevo -> huevada „kvailystė, nesąmonė“

->  Įvairių daiktavardžių trumpinimas: profesor -> profe, presidente -> presi, población -> pobla, refrigerador -> refri, cuñado -> cuni

-> Išvestiniai nauji veiksmažodžiai su galūne –ear: mochila -> mochilear, volantín -> volantear

-> Originalūs čilietiški posakiai: pasarlo chancho „puikiai kur nors pasibūti“, ser pato malo „blogietis, nusikaltėlis“, hacer una vaca „susimesti, surinkti pinigus į vieną krūvą“, estar de miedo „labai puikus“, un siete „puikus, vertas 10 balų“, seguro „tai jau tikrai, be abejonės“, custión „reikalas, dalykas, tai“, se vende como pan caliente „šis dalykas visų labai perkamas“, al tiro -> „iškart, dabarpat“, se puso gringo pa’ hablar -> „kalba neaiškiai, nesuprantama kalba“, no hay que pescarlo -> „neverta kreipti į jį dėmesio“

Mapudungun_chileno

Mapudungun_chileno

-> Mapučių kalbos – mapudungún – įtaka ir žodžiai, visiškai pritapę dabartinėje kalboje: augalai (copihue, raulí, maqui), kūno dalys (guata „pilvas“, poto „užpakalis“, hacer pichí „daryti sysiuku“), gyvūnai (guarén „pilkoji žiurkė“, huemul „Pietų Andų elnias“, cuncuna „kirmėlė“), moliuskų pavadinimai (locos, machos), kiti žodžiai (pololo „vaikinas“, trapicarse „užspringti bevalgant“, cufifo „apgirtęs, apsinešęs“, pilucho „nuogas“). Pastarųjų kalboje nėra labai daug. Daug gausiau vartojami geografiniai Čilės objektų vardai, pvz., upių (Mapocho, Bio Bio), miestų (Concon, Llay-llay, Rancagua, Llanquihue), gatvių (Lautaro, Caupolicán), miesto rajonų (Vitacura, Nuñoa) pavadinimai.

 

-> Kečujų – kečua/quechua – kalba, stipriai įtakojusi dabartines Čilės šiaurės ir Peru regionų ispanų kalbas. Tokie kalboje seniai įsitvirtinę žodžiai būtų: cóndor „kondoras“, guagua „kūdikis“, huacho „pamestinukas“, chupalla „skrybėlė“, chasca „susivėlę plaukai“, chico „mažas“, chalašlepkė“, cancha „futbolo aišktelė“, tata „senelis“, ñato „suplota nosim“, concho „tai, kas lieka, likutis, pvz., butelyje“, huaso „čilietis kaubojus“, carpa „palapinė“. Taip pat labai daug kulinarinių, daržovių Čilės pavadinimų: callampa „grybas“, choclo „kukurūzas“, palta „avokadas“, papa „bulvė“, zapallo „moliūgas“, porotos „pupos“, humitas „kukurūzų patiekalas“, mate „matė“, mote „motė-gėrimas“, cocaví „užkandis“, chicha “čiča – naminis vynas“, charqui „arkliena“.

-> Anglicizmai: šnekamojoje kalboje jų nemažai vartojama, ir kai kurie jau yra visiškai įsitvirtinę, įsigalėję kalboje, pvz., heavy, super, golf, blue jeans, sandwich, hot-dogs, hamburguesas, queque, diet, light, fast food, mouse, bistec, ketchup, heavy metal, tecno, pop corns, marketing, barman, happy hour, gin con gin, whiskey, glamoroso, sexy, chequear, videoclip,  Netgi kai kurie čiliečiai vaikus pavadina angliškais vardais: Johnny, Washington, Elizabeth, Jenny, Scarlet, Richard.

-> Įvairiausi žodžiai ir jų reikšmės ispanų ir Čilės ispanų kalboje:

Isp. teléfono-> čil. móvil, celular („telefonas“)

Isp. guapo -> čil. lindo, bonito („gražus“)

Isp. ordenador -> čil. computadora („kompiuteris“)

Isp. bolígrafo-> čil. lápiz („tušinukas“)

Isp. bus -> čil. micro („autobusas“, abipusių nesusipratimųotynų Amerikos šalys turi nemažai bendrybių)

Isp. coger -> čil. tomar, agarrar („paimti“; coger Pietų Amerikoje reiškia „mylėtis“, todėl su šiuo žodžiu kyla daug abipusių nesusipratimų)

Isp. mariquita -> čil. chinita („boružėlė“)

Isp. delicioso, sabroso, gustoso -> čil. rico („skanu“)

Isp. nalgas -> čil. poto, potito („užpakalis“)

Isp. enseñar „parodyti, nurodyti“ -> čil. mostrar (enseñar čil. „mokyti“)

Isp. aguacate -> čil. palta, paltita („avokadas“)

Isp. fresa -> čil. frutilla („braškė“)

Isp. melocotón -> čil. durazno („persikas“)

Isp. albaricoque -> čil. damasco („abrikosas“)

 

Įdomybės:

Tiems, kas nori išgirsti tipišką kasdienišką Čilės šnekamosios kalbos pavyzdį, siūlau paklausyti žymaus šalies humoristo Coco Legrand monologo. Jo liežuvis neįtikėtinai aštrus, kritiškas, atskleidžiantis visas visuomenės ydas (ir retkarčiais dorybes), judantis visais kalbos sluoksniais, gausus posakių, priežodžių, keiksmažodžių, žodžiu, visko ir su kaupu. Užtenka pasakyti, kad aš, vos atvažiavus į Čilę netikėtai patekau į jo šou ir…nesupratau nieko…o visi kiti žmonės lūžo ir sprogo iš juoko :) https://www.youtube.com/watch?v=MmOTv7wMJRY

 

Nicanor Parra. Šio Čilės poeto vardą visą turėčiau rašyti didžiosiomis raidėmis. Šimtametis senukas, visiškai blaivaus proto, fizikas, matematikas ir poetas, rašantis (vis dar) šnekamąja Čilės kalba. Būtent todėl labai artimas daugeliui čiliečių, o ypač yra mėgiamas jaunimo. Štai čia viskas apie Parrą:

http://www.nicanorparra.uchile.cl/

 

Reportažas apie čiliečių anglų kalbą. Čilėje, pagal 2013 metais atliktą apklausą, angliškai gerai kalba vos 2 % žmonių. https://www.youtube.com/watch?v=N318EIqOo80

12/03/2014

Užgavėnės Čilėje nr.2

Filed under: Lietuva-Čilė — Adriana Giedrė @ 16:56
Tags: , , ,

Jau antrus metus iš eilės, kovo 1 dieną, lietuviai, gyvenantys Čilėje, susibūrėme IMG_1189švęsti Užgavėnių. Ugnė su vyru Gonzalu mielai pasiūlė savo jaukų ir erdvų butą, taigi šeštadienio vakarą į jį prigūžėjo lietuvių lietuvaičių, dauguma su savo poromis. Tai buvo kosmopolitiškas, įvairiausių tautybių, vakaras, kuriame netrūko šypsenų, kelionių įspūdžių, gyvenimo Čilėje patirties dalijimosi, pažindinimosi su dar nematytais veidais.

Taip pat netrūko – netgi atvirkščiai – jų prikepėm labai daug – Užgavėnių blynų: ir širdelių, ir miltinių, ir lietinių, o Ugnė paruošė ypatingąjį vakaro patiekalą – žemaitiškus blynus su naminiu baravykų padažu. Netrūko ir lietuviškų saldainių, Ievos tėvelių atvežtų tiesiai iš Lietuvos. Net ir kaukių, ir tų, nepritrūkom!

Tikėkimės, kad graži Užgavėnių tradicija tarp Čilėje gyvenančių lietuvių bus tęsiama ir kitais, ir dar kitais metais, tokiu būdu vėl susitinkant paminėti Lietuvos vardo, susipažinti su naujai atvykusiais lietuviais ir taip išlaikyti mažos, bet labai draugiškos bendrijos ratą.

27/02/2014

Barai, terasos, linksmybės

Filed under: Santjagas,Uncategorized,Virtuvė — Adriana Giedrė @ 07:41

Atvažiavus į šį miestą iškart supranti, kad jis nėra pritaikytas žmonėms, mėgstantiems barus, terasas gryname ore: šių išvis Santjage, palyginus su, pavyzdžiui, Viduržemio jūros šalių miestais, yra labai nedaug. Ir dauguma jų uždari, žmonės susitinka ir linksminasi savose grupelėse, labai mėgiami prekybos centrų bulvarai – vidiniai kiemeliai, barai, kavinukės nėra integruotos į patį miesto gyvenimą. Ir išvis čiliečiai gal tik pastaraisiais metais labiau pradėjo mėgautis naktiniu miesto gyvenimu, nors dauguma miesto žmonių vis dar įpratę švęsti savuose namuose, savo butų ar namų terasose (būtent dėl to vasaros naktimis kai kuriuose rajonuose miegoti būna tiesiog neįmanoma!). Žodžiu, skirtingos tradicijos, skirtingi linksmybių, švenčių būdai, mano manymu, labai susiję su paties čiliečio būdu: uždaru, nenorinčiu matyti kitų žmonių savo draugysčių rate, labiausiai besimėgaujančiu savo nuosavu privačiu nekilnojamu turtu, o ne viešomis, visiems skirtomis miesto vietomis.

Tačiau būdą ir įsišaknijusias tradicijas palikus nuošaly, Santjage visada galima surasti jaukių, mielų viečikių: tinkamų išgerti kavai, ar paskaityti knygai, ar smagiai praleisti vakarą su draugais. Žemiau bus mano listasvisiškai subjektyvus, tačiau gal ką tik atvykusiems į Santjagą šiek tiek padės susigaudyti.

SEBASTIAN“ – kavinė-ledainė. Įsikūrusi prieš 27 metus, pačiame Providencijos centre,  nedidelėje jaukioje gatvelėje. Puiki espresso kava, greitas aptarnavimas, skanūs ledai. Rytais čia renkasi įprasti klientai – inteligentai, rašytojai, kultūros darbuotojai, aplinkinių knygynų savininkai, o pavakare ir savaitgaliais – šeimos su vaikais. Terasoje visada galima sutikti užsieniečių. Daugiau info: http://www.heladeriasebastian.cl/

Sebastian_kavinukė. Nuotr.: Nacho Meneses

Sebastian_kavinukė. Nuotr.: Ignacio Meneses

LE FLAUBERT“ – prancūziškas kampelis Providencijoje, restoranas – arbatos namai. Santjage tai buvo vienas pirmųjų arbatos namų. Jauki, rami aplinka, dvi terasos, nuostabūs pyragaičiai, scones (škotiškos pusryčių bandelės), įvairių skonių arbata, gourmet pietų patiekalai. Čia žmonės kalbasi tyliai, skamba prancūziška muzika, lauke galima išgirsti paukštukų balsų. Tikra Santjago miesto oazė. http://www.leflaubert.cl/link.cgi/conozcanos/

CAFÉ DEL MUSEO“ – kavinukė Santjago centre, o tiksliau, Lastarrea rajone. Įsikūrusi uždaroje, ramioje Mulato Gil aikštėje, tačiau visiškai integruota į miesto gyvenimą: šalia pat yra žymus vizualiųjų menų muziejus MAVI, Lastarrea gatvelėje dieną naktį pilna žmonių, santjagiečių ir turistų, kurie čia vaikštinėja, apžiūrinėja antikvariatų turgelį, mėgaujasi gatvės muzika ar tiesiog susitinka su draugais barų terasose. Pati kavinė jau spėjo išgarsėti savo pyragaičiais, sumuštiniais, vegatariškomis salotomis. Baltos terasos kėdės, geras aptarnavimas, modernaus muziejaus dvelksmas nuteikia puikiam pavakariniam pasisėdėjimui. http://www.barriolastarria.com/cafe_del_museo_barrio_lastarria.htm

Cafe_del_Museo. Nuotr.: Gretos

Cafe_del_Museo. Nuotr.: Gretos

FUENTE ALEMANA” – tiems, kas nori išbandyti tikrus, kokybiškus čilietiškus sumuštinius. Prieš geras dešimtis metų pačiame Providencijos centre įsikūrusioje sumuštininėje per pietų ir vakarienės metą būna gausu lankytojų: valgomi mėsos sumuštiniai su įvairiomis daržovėmis – lomito, churrasco, barros luco, – kartu užgeriant neabejotinai čiliečių mėgstamiausio gėrimo – Coca Colos, o kartais ir alaus. http://www.santiagourmet.com/restaurant/fuente-alemana-p-de-valdivia/

Fuente_Alemana_Nuotr.: google.com

Fuente_Alemana_Nuotr.: google.com

LIGURIA” – be konkurencijos žymiausias Santjago baras. Šiuo metu “Ligurijos” barų yra 3 – visi Providencijoje, tačiau greitu metu žadama atidaryti šio baro filialą centre, Lastarrea rajone. Visi, norintys paragauti įvairių čilietiškų patiekalų, kurių čia nėra daug, tačiau aukštos kokybės (žymiausias – plateada, taip pat skanios salotos, sumuštiniai, užkandžiai), ar tiesiog norintys smagiai praleisti vakarą su draugais neformalioje aplinkoje, ragaujant įvairių rūšių čilietiško ar vokiško alaus ar čilietiško vyno, tada visi bent kartą turėtų apsilankyti šiame bare, jau seniai tapusiame a must užsieniečiams ir Santjago gyventojams. http://liguria.cl/locales.html

Bar_Liguria_Nuotr.: liguria.cl

Bar_Liguria_Nuotr.: liguria.cl

NOLITA” – italų virtuvės restoranas, įsikūręs Las Condes (taip pat neseniai – ir Lastarrea) rajone, Isidora Goyenechea gatvėje. Vos įžengus pro restorano duris, susiduri su virtuvės šefu, čia pat, už virtuvės stiklo ruošiančiu itališkos pastos (makaronų) šviežią tešlą. Fantastiški patiekalai, puikus aptarnavimas, aplinka – pusiau oficiali, kainos – atitinkančios kokybę.  http://www.nolita.cl/isidora/

CARRER NOU” – viduržemio jūros, o tiksliau – katalonietiškos – virtuvės restoranas. Jauki, neformali aplinka, savininkai, visada pasitinkantys ir išlydintys su šypsena, atidūs padavėjai (apsirengę marškinėliais: “O ką, ar aš dabar dirbu?” :), ką jau kalbėti apie maisto kokybę ir virėjų išradingumą! Čia atėjus būtina paragauti “Olot įdarytų paprikų”, “Aršiųjų bulvių – papas bravas”, ispaniškos tortilijos, o desertui – pyragaičio iš rokforo pelėsinio sūrio. Taip pat galit tiesiog pasisėdėti su draugais, ragaudami įvairiausių vyno rūšių prie baro ar vidiniame, restorano kiemelyje po atviru dangumi. http://carrernou.cl/

Carrer_Nou_kiemelis. Nuotr.: carrernou.cl

Carrer_Nou_kiemelis. Nuotr.: carrernou.cl

25/02/2014

Santjagas 2014-ais

Filed under: Santjagas — Adriana Giedrė @ 07:08
Tags: , , , , , ,

Pirmiausia Santjagas – tai Čilės sostinė, didžiausias jos miestas, talpinantis apie 6 milijonus gyventojų. Tai metropolis, centralizuotas miestas, kuriame dauguma nori gyventi, dirbti ar studijuoti, nes čia yra visko, ko reikia, trumpai tariant – viskas viename. Tarp čiliečių net yra paplitęs toks posakis: „Santjagas – tai Čilė“. Ir jame daug tiesos: kultūriniai teatro, muzikos renginiai, žymiausi universitetai, didžiausios tarptautinės kompanijos, gourmet kavinukės, muziejai, galerijos yra įsikūrę ar vyksta būtent Santjago mieste. Tačiau drauge visa ta centralizacija, visa ko susikaupimas viename taške, viename mieste, miestui ir jo gyventojams išties nėra į naudą, atvirkščiai. Pastaruosius dešimt metų Čilės sostinę kamuoja nesibaigiančios piko valandos, žmonių grūstys centrinėse vietose, viešojo transporto problemos, slegianti oro tarša, ypač stipriai pasireiškianti žiemos metu bei socialinės problemos tarp skirtingų socialinių visuomenės klasių. 

Čilės ekonomikos augimas, prasidėjęs Pinocheto laikais, apie 1978 metus, dabar, 2014 metais tik kyla į viršų, visi statistikos numeriai auga, didėja, nesustoja, didžiuojamasi, kad Čilė savo ekonomikos lygiu gali lygintis su Brazilija ir Argentina, netgi kai kuriais skaičiavimais jas pralenkti. Santjago mieste tai puikiai atspindi nesibaigiančios daugiaaukščių statybos: griaunami visi nuosavi namai, kurių žemės vertė išaugusi kelis kartus ir jų vietoje statomi daugiaaukščiai, skirti biurams, ofisams. Gaila, nes griaunama čia viskas be jokio (ar labai silpno) miesto planavimo: gražūs, senoviški, elegantiški namai, anksčiau savo buvimu tiesiog puošę miestą, negailestingai keliauja lauk, griūva. Be to, statybos miesto centre sukelia labai daug triukšmo, dulkių ir kliūčių gatvėse.

Stiklinis_daugiaaukščių_Miestas

Stiklinis_daugiaaukščių_Miestas

Iš kitos pusės, ekonomikos augimo dėka mieste sulig kiekvienais metais daugėja įvairiausių tarptautinių įmonių, o kartu ir užsieniečių Santjago gyventojų. Puikias pareigas dažnai užima brazilai, taip pat korėjiečiai, ispanai (pastarųjų emigracijos banga į Santjagą prasidėjo prieš porą metų ir vis dar nesiliauja), prancūzai, amerikiečiai; smulkia prekyba dažniausiai užsiima čia atvykę kinai, indai bei turkai, o prastesnes, vargingesnes darbo vietas renkasi didelio išsilavinimo neturintys (ne visi, žinoma, bet dauguma) perujiečiai, boliviečiai, ekvadoriečiai bei centrinės Amerikos imigrantai, pvz., Dominikos Respublikos gyventojai.

(apie aukščiausio pastato Čilėje statybas galima pasiskaityti čia: https://cilesmozaika.wordpress.com/2012/11/05/biblioteka-vs-prekybos-centras/ )

Dienraščiai_apie_miesto_kamščius

Dienraščiai_apie_miesto_kamščius

Automobiliai. Santjago automobilių parkas kiekvienais metais vis didėja, auga nesustodamas lyg ant mielių. Žymusis pastarųjų metų Čilės ekonomikos augimas suteikia galimybę beveik kiekvienai šeimai įsigyti automobilį (dažniausiai – kredito pagalba), ar net kelis – kiekvienam šeimos nariui po vieną. Statistikos skaičiai ypač džiugina automobilių prekeivius, autocentrus, bankus, galiausiai visą kompanijų ratą, besisukantį automobilių rinkoje. Tik liūdina tuos, kurie supranta ir mato, kaip Santjago miestas kenčia ir ritasi žemyn su kiekvienu žmogaus nauju įsigytu automobiliu. Tai nepaliaujamos piko valandos: anksčiau piko valanda mieste būdavo apie 6-7 val. vakaro, dabar –ir ryte, ir pavakare, ir vėlai vakare, o žiūrint į ateitį numanoma, kad Santjagas pats visas greitai pavirs amžina piko ir transporto kamščių diena. Taip pat oro tarša, ypač miestą kankinanti žiemos metu, nepamirštant, jog vasarą smogo mikrodalelių PM 2.5 ir PM 10 (kurias daugiausia sukelia automobilių išmetamosios dujos ir fabrikų „virtuvės“ dūmai) skaičiai toli gražu pralenkia Europos šalyse rekomenduojamas ribas; Santjagas – vienas užterščiausių pasaulio miestų, praėjusiais metais užterštų miestų sąraše užėmęs 12-ąją vietą. Taip nutinka ir dėl jo ypatingos geografijos: Santjagas ir visa taip vadinama Metropolio zona – slėnis iš visų pusių apsupti kalnų: iš vienos pusės didieji Andai, iš kitos – Pakrantės kalnų juosta. Todėl Santjage susidaro tam tikras fenomenas, pajuokiamai čiliečių vadinamas „pelenine – isp. cenicero“, neleidžiantis miestui tinkamai išsivėdinti nuo taršos, išsivaduoti iš jos, smogas tiesiogine ta žodžio „nusileidžia“ ant miesto ir ten sau ramiai tupi. O žmonės kvėpuoja, sportuoja…Bet blogiausia, kad patys santjagiečiai nenori keisti savo įpročių: kaip vienas dizaineris, dirbantis Santjage ir Paryžiuje yra pasakęs, „mano klientai Santjage važiuoja automobiliu, mano klientai Paryžiuje vaikšto gatvėmis“. Žmonės labai įpratę viską daryti automobilio pagalba, važiuoja su juo visur, net ir į tolimiausius miesto taškus: į biurus, į vaikų darželius, į parduotuves, į mokyklas…Ypač mėgstami didžiuliai automobiliai – visureigiai, SUV automobiliai. Taigi su mašinų skaičiumi didėja ir nelaimių kelyje skaičius: šiais metais Čilės vyriausybė pagaliau susirūpino ir pripažino, jog iš tiesų keliuose beveik kiekvieną dieną įvyksta nelaimingų atsitikimų, vairuotojai labai neatsakingai elgiasi miesto sankryžose ir autostradose, dažnai viršijamas greitis. Atvažiavus į Čilę ypač nustebino, jog policininkų keliuose būna labai mažai, o dažniausiai ten, kur jų būna, vairuotojui nurodoma: “Policijos postas“. Bet galiausiai, rodos, jog dabar keliuose bus įrengtos stebėjimo kameros ir fotoaparatai.

(apie čiliečių vairavimo ypatumus ir mano asmeninę patirtį: https://cilesmozaika.wordpress.com/2011/12/04/vairavimo-ypatumai/ ; apie užterštą Santjagą žiemos metu: https://cilesmozaika.wordpress.com/2012/09/25/zieminis-santjagas/)

Viešasis transportas. Santjago viešąjį transportą galima būtų apibūdinti vienu žodžiu: chaosas. Metro visada pilnas žmonių, autobusai – taip pat, iš vienos pusės, rodos, kad per mažai transporto mieste. O iš kitos – valstybė skundžiasi, kad žmonės, galintys įsigyti savus automobilius, beveik nesinaudoja viešuoju transportu: renkasi kelionę savoje mašinoje, o ne pergrūstame metro. Čia jau, matyt, susiduria 2 problemos: pirma, pasiturinčio čiliečio mentalitetas, kuris nelinkęs naudotis jokiais viešais įrenginiais (nei transportu, nei gatvėm, nei miesto parkais), ir antra, miesto infrastruktūros problema: trūksta kontrolės, valdymo automobilių tranzitavimo mieste klausimu ir, žinoma, geresnės, patogesnės viešojo transporto sistemos.

Buses_chile

Pavyzdžiui, visi žino, kad Santjago autobusų parko reforma, dar vadinama „Transantiago“, 2005 metais įsteigta vyriausybės, buvo visiškas krachas: valstybė nusprendė sureguliuoti privačius, anksčiau keleivius vežusius įvairiaspalvius autobusus, vadinamus micros (ir stodavusius bet kurioje miesto vietoje, netgi, dažnai antroje, trečioje eilėje) ir visus juos sujungti į vieną bendrą, viešą transporto sistemą. Vairuotojai gavo uniformas, buvo suplanuoti tam tikri autobusų grafikai, įsteigtos autobusų ir metro skanavimo kortelės (anksčiau bilietą reikėdavo pirkti iš vairuotojo, kaip ir Lietuvoje). Tačiau po reformos autobusų keleiviai buvo ir liko labai nepatenkinti, labai kritiški: pirma, autobusai nestoja bet kurioje vietoje, taip, kaip žmonės buvo įpratę per amžius (tai man pasirodė taip pietųamerikietiška! bet senoji sistema visgi kažkaip veikdavo), o reikia jiems paėjėti iki stotelės; antra, privaloma įsigyti tam tikrą kelionės kortelę, gana brangią, ir kaskart ją pildyti pesais, o tai tikrai ne už dyką; ir trečia, autobusai nebevažiuoja į visas, net labiausiai nuo Santjago nutolusias vietas, o tik ten, kur jiems liepia jų grafikas. Iki dabar dar girdisi nepatenkintų žmonių balsai. Ir suprantama, nes iš tiesų, nors autobusų ir metro sistema bandė priartėti prie kitų šalių viešojo transporto sistemos, kažkodėl jiems tai nelabai pavyko: viešojo transporto bilietai yra labai brangūs, todėl daugelis žmonių stengiasi bet kokiais būdais išvengti už juos mokėti ir dažnai keliauja „zuikiais“; autobusų vairuotojų įpročiai nepasikeitė nė kruopele: vairuoja jie baisiai, greitai, ir staigiai, visai negalvodami apie keleivius, dažnai net „subukindami“ lengvuosius automobilius, nepaiso kelio eismo taisyklių, lenkia visus, skuba nežinia kur, – toks jausmas, lyg vairuotojai jaustųsi didžiausiais karaliais mieste. Taip pat liko neišspręstos autobusų grafikų problemos: kai kuriuo dienos metu galima pastebėti autobusus, pirmyn atgal važinėjančius pustuščius, taip tik teršdami Santjago ir taip užterštą orą, o kitomis dienos valandomis – jie tiesiog perpildyti, žmonės vos nekrenta pro duris, langus.

BicissssEkologija. Visgi nemažai miestiečių jau senokai suprato, kad ta automobilių ir viešojo transporto nepakeliama  „beprotybė“ miesto toli nenuves, ir ėmėsi priemonių: Santjage prieš 3-4 metus neįtikėtinai išaugo dviratininkų skaičius. Žmonės dviračiais važiuoja visur: į darbus, universitetus, darželius, parduotuves. Prie šios iniciatyvos taip pat džiugiai prisideda ir centrinės miesto dalies savivaldybės: tiesiami dviračių takai, bandoma jungti skirtingų rajonų trasas, įkuriami viešieji dviračių punktai (pvz., Providencijos rajone). Graži, jau tradicine tapusi savivaldybių idėja yra sekmadienio rytais uždaryti pagrindines Santjago gatves, kad jose galėtų ramiai važinėtis dviratininkų šeimos kartu su mažaisiais pedalų minikais, riedutininkai, riedlentininkai ir visi kiti ekologiško transporto mėgėjai.

Tačiau ir čia iškyla nemažai problemų, apie kurias kaskart vis garsiau kalbama žiniasklaidoje : kol kas, rodos, sunkiai išsprendžiami dviratininkų ir automobilių vairuotojų konfliktai (dviratininkai nesilaiko kelio ženklų, automobilininkai negerbia dviratininkų teisių gatvėje – tai dažnai baigiasi pastarųjų sužalojimais); vis kylanti pėsčiųjų nepasitenkinimo banga dviratininkais, kadangi šie įsigudrino važiuoti šaligatviais ir labai dideliu greičiu, lenkti be perspėjimo ir taip neretai sužaloja pėsčiuosius, ypač judrius vaikus (tokių nelaimingų atsitikimų per dieną užregistruojama dešimtys). Taip pat svarbi dviračių takų bei jų tolimesnio planavimo trūkumo problema. Palyginus Santjago miesto dydį su jame esančiais dviračių takais – pasatrųjų yra tik maža dalelė. O ypač pastebima, kad dviratininkais rūpinasi tik viena, nedidelė miesto dalis, vadinama rytine, privilegijuota, kurios savivaldybės išgali tai padaryti: tai Providencijos, Santjago centro, Vitakuros, Las Condes rajonai. Beje, kartu su išaugusiu dviratininkų ir dviračių skaičiumi, ryškiai padidėjo ir dviračių vagystės: per dieną jų pavagiama šimtai.

Providencijos_dviračių_punktai

Providencijos_dviračių_punktai

Stresas. Toks chaotiškas, beprotišku greičiu lekiantis miestas daugeliui žmonių sukelia tikrą galvos skausmą ir stresą. Amžinos transporto grūstys (kai kurie žmonės iš ryto ir vakare gatvėse praleidžia 3-4 valandas), ilgos darbo valandos (Čilės darbo valandos vienos ilgiausių pasaulyje), nerimas dėl darbo vietos (laisvosios rinkos pagrindas – jei tik kas nors nepatinka darbdaviui, gali tave laisva ranka atleisti ir tuoj pat susirasti kitą darbuotoją), kasdienė konkurencija (stipriai jaučiama net tarp darželio amžiaus vaikų, ką kalbėti apie konkurenciją gatvėje – kuris pirmas „užlys“, pralenks, lygiai tas pats vyksta darbuose, studijose). Dažnas dabartinis čilietis – konkurencingas, niekuo nepasitikintis, saujomis geriantis vaistus, dirbantis iki išnaktų, kad tik daugiau pinigų būtų šeimai įvairioms materialinėms gerovėms pirkti. Faktai patys kalba, kad 2 iš 10 čiliečių serga gilia depresija ir be tam tinkamų vaistų paprasčiausiai būtų neveiksnūs.

Liūdna, kad tokiose smarkiai dirbančiose šeimose kenčia vaikai – tėvų nemato veik visą dieną,

Depresijos_rijikai, pagal Luis Quiles

Depresijos_rijikai, pagal Luis Quiles

dažnas – tik savaitgaliais. Pvz., motinystės atostogos Čilėje trunka 6 mėnesius, o tada kūdikis keliauja arba į lopšelį darželį, arba dienas leidžia su aukle – nana. Iš kitos pusės, Čilės vyriausybei trūksta socialinės politikos veiksmų motinų atžvilgiu: čia nėra jokios darbo sistemos, kuri leistų mamoms dirbti pusę dienos, pusės etato – arba dirbi visą dieną, arba išvis nedirbi.

Baisu, bet vienintelės pasaulyje šalys, kuriose vaikų ir paauglių savižudybių skaičius tik didėja, yra Čilė ir Pietų Korėja. Vaikai yra įsukami į ekonominės konkurencijos ratą nuo pat mažų dienų: pavyzdžiui, 3-4 metų vaikai turi laikyti specialius egzaminus, kad patektų į privačias mokyklas, o tuo metu jų tėveliai, nors ir bando neparodyti nerimo, patys labai labai jaudinasi dėl būsimų rezultatų. Taip pat įspūdinga statistika skelbia apie didžiulį Čilės vaikų-darbininkų skaičių: šie, norėdami padėti neturtingiems tėveliams, pradeda dirbti nuo 10-12 metų, dažnai turgeliuose, gatvėse ar nelegaliose statybose. Smurtas šeimoje, priekabės mokykloje, išnaudojimas darbe, visa tai sukelia milžinišką neigiamą įtaką vaiko normaliam augimui, vystymuisi, kuris gali baigtis savižudybe arba pasukimu į nusikaltėlių pasaulį.

Suaugusių žmonių, gyvenančių šiame mieste, psichika taip pat dažnai yra labai sujaukta, nerami, augančio miesto greičiu auga jų stresas, labiausiai atsispindintis stebint santjagiečių vairavimo įpročius. Tai nervingi, nenorintys praleisti priešais važiuojančio automobilio, rizikingai lenkiantys, autostradose tiesiog lekiantys, lyg būtų kokie kondorai Andų kalnuose, vairuotojai. Susiskaldžiusi, vienas kitu nepasitikinti visuomenė, kapitalistinė konsumizmo sistema, silpna valdžios socialinė parama, visa tai, ir dar daug kitų, matyt, bus pagrindinės santjagiečių didžiulės vidinės įtampos priežastys.

Socialinis nepasitenkinimas. Visuomenė sulig kiekvienais metais vis stipriau ir stipriau reiškia savo nuomonę ir didžiulį nepasitenkinimą dabartine Čilės naujojo liberalizmo sistema: tokios pagrindinės sritys kaip sveikatos, švietimo, žemės, pensijų jau seniai atiteko į privačių įmonių rankas, o tai, kas liko valstybės valdoma yra labai prastos kokybės, tiesiog žemiau patenkinamos. Tas pats nutiko ir su visais gamtos ištekliais (išskyrus kasyklas): energija, elektra, vandeniu, žvejybos, žemės verslais ir kt. Trumpai tariant, ekonomikos tortas padalytas visiškai nelygiai: Čilės turtas sukoncentruotas vienose rankose – privačiose. Tos, kurios turi daugiausia politinės įtakos. Paprasti, viduriniosios klasės žmonės tai labai jautriai jaučia įvairiose gyvenimo srityse: mažoms įmonėms sunku konkuruoti su didžiuliais monopoliais, sunku “išgyventi”, išsilaikyti; studentai ir jų tėvai turi mokėti didžiausias sumas universitetų konglomeracijoms ir taip dažnai įsisukti į kelių dešimčių metų banko kreditus; dar nesusirgęs čia turi mokėti įvairioms draudimo kompanijoms,  o susirgęs – didžiosioms privačioms ligoninėms (nes valstybinės, visiems žinoma, yra labai prastos kokybės); žmonių pensijos yra įvairių AFP, tai yra, pensijų fondų, rankose – gigantiškose įmonėse, žmogelių pinigėlius manipuliuojančios fondų biržose. Ką bekalbėti apie viešąjį transportą (viešąjį turėčiau dėti į kabutes): žmonės vargsta spūstyse, jų kelionė iš vieno Santjago miesto dalies į kitą dažnai trunka 2-3 valandas, o metro ir autobusų bilietai yra, palyginus su žmonių atlyginimais, labai brangūs. O apie jokį mėnesinį bilietą, bent jau kol kas, vyriausybėje nekalbama.

Būtent dėl pagrindinių visuomenei svarbiausių dalykų – sveikatos ir švietimo – jauni žmonės sukilo ir, nuo 2006 ir 2011 metais vykusių didžiulio masto studentų protesto akcijų, jų balsas jau nebenutilo. Įvairūs sindikatai susivienijo, nemažai jų atsidūrė ir didžiosios politikos viduje, žmonės bando kažką keisti, tačiau sekasi sunkiai. Be valstybės įsikišimo ir didesnių reformų šalyje pokyčių nebus. O kol kas ir toliau gyvenant Santjage teks kraustyti kišenes už mokslą, už studijas, už sveikatą ir už būsimas pensijas, kažin, ar labai dideles.

Taip pat šis visuotinis nepasitenkinimas labai ryškus tarp pačių visuomenės grupių: dar nuo kolonijos laikų ryški klasių atskirtis šiais demokratijos laikais dėl aukščiau minėtų priežasčių tik didėja. Viduriniosios ir skurdžios klasės žmonių atlyginimai – žemi, aukštosios klasės – į dangų kylantys; vieni gyvena nuo centro nutolusiuose rajonuose, paprastuose namukuose ar bendrabučiuose, rajonuose, kuriuose laisvai klesti nusikaltėlių grupuotės, o kiti – beje, mažoji Santjago dalis – gyvena prestižiniuose rajonuose, taip vadinamoje rytų pusėje. Čia galima išvysti daug gražių daugiaaukščių su baseinais, stogo terasomis, privačiais parkeliais, verslininkų pilaičių su teniso kortais, helikopterių nusileidimo takeliais bei nanomis –namų šeimininkėmis, auklėmis – dažnai ir ne viena.

Tarp šių žmonių atskirtis – milžiniška, ir deja, kasdieną jaučiama neapykanta vienas kitam pasireiškia įvairiais būdais, dažnai – jėgos panaudojimu. Pasiturintieji nuo senų laikų stengdavosi išvengti susidūrimo su „populiariąja žmonių mase“, kuriems net yra davę įvairiausių vardų: rotos, flaites, perraje ir pan. (visi – menkinamąja prasme). Todėl bet kokiais būdais vengdavo masių atvykimo į jų rajonus: pvz., jei turtingieji kažkuriuo metu gyveno Santjago centre, ir tada po truputį aplink juos pradėjo kraustytis ir gyventi paprastesni žmonės, tie pirmieji susikraudavo „šmutkes“ ir persikraustydavo į kitą rajoną. Nors ir atrodo juokingai, bet šis bėgimas ir miesto kaita tęsiasi iki šiol – Santjago miesto rajonai keičia savo veidą kas keliasdešimt metų būtent dėl tos amžinos konkurencijos: vieni nori gyventi kaip turtingieji, mėgdžioti jų gyvenimo būdą, bet turtingieji niekada nenorės įsileisti tų žmonių į savo ratą. Beje, privataus rato koncepcija čia gana taikli: vaikų mokyklos, universitetai, įvairūs sporto klubai yra uždaros organizacijos, į kurias taip paprastai patekti neįmanoma. Pvz., norint savo vaiką užrašyti į kokią nors prestižinę anglų kalbos mokyklą (pvz., Grange), mėnesinės didžiulės pinigų įmokos jau nebepakanka, čia dar reikia pateikti dvi-tris buvusių ar esamų mokinių rekomendacijas.

Iš kitos pusės, smurto protrūkiai, rodantys tą patį didžiulį nepasitenkinimą tarp žmonių grupių, Santjage vis auga, ypač, pasiturinčiųjų rajonuose. Dienraščiuose vis pasirodo žinių apie namų vagystes, švarinimus, ginkluotus apiplėšimus vidury dienos – bankų, bankomatų, vaistinių, gyvenamųjų namų (būtent dėl saugumo daugelis žmonių pastarąją dešimtį metų iš nuosavų namų persikraustė į daugiabučius). Gatvėse daugėja neoficialių darbininkų, pvz., automobilių langų valytojų, vaisių pardavėjų, cirko gimnastų, kurie už savo trumpas, šviesoforo lempos degimo, paslaugas prašo monetėlių – pinigėlių. Beje, dažnai toks „prašo“ pavirsta į nekaltą, bet griežtą „privalai man duoti pinigų“, ypač, jei jauną, stiprų langų valytoją susitinki prie vėlyvą nakties valandą. Taigi toks užslėptas smurtas sutinkamas beveik kiekvienoje kasdieninėje situacijoje, ir ta įtempta atmosfera tarp žmonių labai jaučiasi. Oficialiai Santjago miestas pripažįstamas vienu saugiausiu Pietų Amerikos miestu, lyginant su Brazilijos, Kolumbijos ar Argentinos didžiaisiais miestais, tačiau panašu, kad jo ateitis taip pat šešėliška, neaiški, apgaubta smurto šydu, kylančiu iš abipusio visuomenės nepasitikėjimo, pavydo, nenoro integruoti nei integruotis.

(Straipsnelis apie čiliečių konkurenciją, norą išsiskirti, lipti karjeros laiptais per kitų galvas: https://cilesmozaika.wordpress.com/2012/05/18/exclusive-chile/)

(Šiek tiek daugiau apie muilinimą ir nepasitikėjimą vienas kitu: https://cilesmozaika.wordpress.com/2013/10/31/muilink-muileli-tu-per-visa-svieta/)

(2011-tų metų studentų protestų akcijos, riaušės: https://cilesmozaika.wordpress.com/2011/12/28/riauses-providencijoje/)

Santjago_kontrastai

Santjago_kontrastai

28/01/2014

Tarptautinio Hagos Teismo sprendimas

Filed under: Aktualijos — Adriana Giedrė @ 08:30
Tags: , , , , ,

Vakarykštis Tarptautinio Hagos Teismo sprendimas buvo saliamoniškas, Fallo-LaHaya2tai yra, patenkinantis abejas puses: buvo išlaikyta Čilės jūros sienos 1954 metais demarkuota linija, tačiau tik iki 80 mylios, o Peru atiduota visa tolimesnė jūros teritorija.

Peru valstybė džiaugiasi, kadangi Teismas 60-čia procentų patenkino jų pateiktą ieškinį, o štai Čilė neliko labai patenkinta, kaip patys valdžios atstovai teigė: „likome su kartėlio skoniu burnoje“. Suprantama, kadangi būtent giliuosiuose Ramiojo okeano vandenyse Čilė užsiėmė stambiaja žvejybos pramone – čia gausu Peru ančiuvių, iš kurių gaminami žuvų miltai, vėliau eksportuojami į įvairiausias pasaulio šalis. Dabar šią galimybę išnaudos Peru valstybė. Bet kokiu atveju, pasienio Arikos miesto žvejai ir gyventojai labai neliūdėjo dėl Teismo sprendimo, kadangi jiems puikiausiai užtenka vietos žvejoti šalia uosto, nesileisti į giliuosius vandenis.

Abi valstybės priima Teismo sprendimą kaip neginčijamą ir greitu metu pertvarkys savo jūros žemėlapius. Džiugu, kad ir Peru, ir Čilės prezidentai tvirtina, kad taip tik sustiprės kaimyninių šalių tolimesnis ekonominis ir politinis bendradarbiavimas.

Arikos_zvejai

Arikos_zvejai

26/01/2014

Čilės-Peru konfliktas – Tarptautiniame Teisme

Prieš maždaug 6 metus (2008 m.) Peru valstybė padavė Čilės Lineas_Peru_Cilevalstybę į teismą – dėl valstybių teritorijų ribų. Konflikto ir teismo eiga užsiėmė Tarptautinis Teisingumo Teismas, įsikūręs Hagoje, priklausantis Jungtinių Tautų Organizacijai. Ir dabar, 2014 metų sausio 27 dieną, pagaliau Hagos teisėjai pateiks galutinį ir neginčijamą sprendimą abiejų valstybių naudai ar nenaudai.

Norint suprasti Peru valstybės nepasitenkinimą esančiomis teritorijų ribomis, reiktų grįžti į Ramiojo vandenyno karo laikus (1879-1883). Tarp Čilės, Peru ir Bolivijos vykos aršus karas dėl būsimų teritorijų (visoms valstybėms prieš tai atsiskyrus nuo Ispanijos Karalystės). Galiausiai Čilei atiteko (na, perujietis pasakytų, „pasigrobė“) mineralų pilną Atakamos dykumos dalį, tokiu būdu iš Peru atimdama Tarapakos ir Arikos miestus, o iš Bolivijos – Litoralį ir taip užblokavo Bolivijos priėjimą prie jūros. Galite įsivaizduoti, kad nei Bolivija, nei Peru niekada nebuvo patenkintos tokia karo pabaiga. Būtent todėl Peru, visą  XX amžių laikydama pyktį savyje, 2008 metais nusprendė paduoti Čilės valstybę į teismą: Peru teigia oficialiai nepripažįstanti 1952 ir 1954 metų dvišalių susitarimų dėl jūrų valstybių teritorijų ribų. Šiuo metu Čilės valstybės jūrų siena sutampa, tai yra, brėžiama lygiagrečiai, su šalies pasienio ruožu. Tačiau Peru teigia ir nesiliauja teigus, kad jūrų sienos linija turėtų būti demarkuojama įstrižai: tokiu būdu Peru atitektų apie 36.000 kvadratinių kilometrų Čilei priklausančios jūros teritorijos ir 26.000 kv. m. gilių jūros vandenų. Taigi dabar šių teritorijų likimas – Hagos Tarptautinio Teismo rankose ir jo sprendimas bus paskelbtas rytoj.

Ir perujiečiai, ir čiliečiai su nerimu laukia teismo pabaigos. Pastarąsias dvi savaites Čilės dienraščiuose tiesiog virė, kunkuliavo tokie žodžiai kaip „Haga“, „teismas“, „jūra“, „Čilės teritorija“. O be jų, taip pat pasigirsdavo, nors ir tyliai, bet gana drąsiai tariamas žodis „karas“: ar vyks karas su Peru, ar perujiečiai priims Hagos Teismo sprendimą taikiai, ar Čilė sutiks su Teismo sprendimu, ir galiausiai, kuriai pusei bus palankus Teismo sprendimas? Taigi girdėjosi įvairiausių vertinimų, komentarų, spėliojimų, tačiau vienas dalykas yra aiškus – nerimauja visi ir nekantriai laukia didžiosios Nuosprendžio dienos.

Laukite tęsinio rytoj. 

17/12/2013

Čilės prezidente išrinkta Michelle Bachelet

Filed under: Aktualijos — Adriana Giedrė @ 09:09
Tags: , ,
Rinkiminės Bachelet kampanijos šūkis

Rinkiminės Bachelet kampanijos šūkis

Sekmadienį, gruodžio 15 dieną, per antrąjį rinkimų turą Čilės prezidente išrinkta Michelle Bachelet (liet. Mišelė Bačelė). Beveik dvigubu triuškinančiu rezultatu (62.16 prieš 37.83) ši socialistų atstovė nugalėjo savo oponentę, dešiniųjų kandidatę Evelyn Matthei.

Prezidentūros vairas poniai Bachelet atitenka jau antrą kartą – šalies prezidente ji buvo 2006 – 2010 metais. Tais metais jos pavardė skambėjusi visame pasaulyje – pirmą kartą Čilėje išrinkta prezidentė moteris. O ir dauguma čiliečių šią gydytoją, pasukusią savo tėvo, – Aljendės vyriausybės atstovo, žymaus politiko, beje, vėliau žiauriai nužudyto Pinočeto diktatūros pakalikų -, keliu, labai mėgo ir net vadindavo „Čilės mama“. Tik jos populiarumas krito 2010 metų vasario mėnesį, likus maždaug mėnesiui prieš perduodant prezidentūrą Sebastianui Piñerai (dabartiniam Čilės prezidentui, 2010 – 2014 m.): iškart po didžiojo vasario 27 dieną Čilę sukrėtusio žemės drebėjimo prezidentė viešai pareiškė, kad jokio cunamio nebus ir nėra reikalo slėptis, lėkti į kalnus, reikia išlikti ramiems. O tuo metu post-drebėjimo cunamis savo nevaldomais vandenimis jau liejo ir skandino Čilės salas, pietų pakrantėse įsikūrusias gyvenvietes…Liūdna, nes būtent per cunamį, o ne per žemės drebėjimą nukentėjo dauguma žmonių: žuvo apie 500. Vėliau buvo daug Bachelet vyriausybės teisinimųsi, kad visa Čilės sistema nebuvo pasiruošusi tokio dydžio drebėjimui ir cunamiui, kad Čilės technologinė įranga labai atsilikusi. Žodžiu, tik po drebėjimo Čilės valstybė susiėmė ir suprato, kad tokiems gamtos atvejams jie nėra gerai pasirengę.

Po šio incidento, Michelle Bachelet, kaip ir minėjau, valdžios vairą perdavė Sebastianui Piñerai, o pati išvyko į JAV.

Bachelet_prezidente_2006_2010 m.

Bachelet_prezidente_2006_2010 m.

Ten beveik 4 metus ji vadovavo Jungtinių Tautų organizacijos padaliniui, atsakingam už moterų saugumą, jų teises bei lygybę (UN Women, o United Nations Entity for Gender Equality and the Empowerment of Women).

Ir štai dabar ji vėl grįžo į Čilės politiką ir dauguma numanė, kad būten Bachelet laimės šiuos rinkimus. Sveikinimai! Tikėkimės, kad ji, remiama daugumos kongreso narių, išpildys savo skelbtas ir žadėtas būsimas reformas: mokesčių (dabar didžiulės korporacijos moka mažulyčius mokesčius, o paprasti žmonės – milžiniškus), konstitucijos (Čilėje vis dar gyva Pinočeto laikų konstitucija) ir švietimo (studentai, mokiniai nėra patenktinti esama švietimo sistema, gatvėse dažnai rengiami mitingai).

Tiesa, šių metų prezidento rinkimai buvo ypatingi dėl dviejų priežasčių: pirma, antrajame rinkimų rate susidūrė dvi kandidatės moterys (per visą Čilės istoriją to nėra buvę), o antra, šiais metais rinkėjų skaičius buvo ypatingai žemas, labai mažai žmonių ėjo balsuoti – apie 59 procentus čiliečių liko namie. Niūri situacija, kadangi tai buvo pirmieji prezidento rinkimai, kuriuose žmonės galėjo eiti balsuoti laisva valia, demokratiškai (2011 metais priimtas įstatymas, daugiau čia: https://cilesmozaika.wordpress.com/2012/01/04/balsavimo-sistemos-reforma/). Tokia situacija tik dar kartą parodo, kad daugumai čiliečių rūpi tik sava kapitalistinė individuali nauda: savo šeimos, savo rato, o ne šalies, visuomenės kaip bendruomenės interesai.

13/12/2013

KOMENTARAI man ištarus: „Atvykau iš Lietuvos“

Filed under: Lietuva-Čilė — Adriana Giedrė @ 06:49
Tags: , , ,

—> „Aaa…o kokia kalba kalbat? Lietuvių…Aaa…o tai kažkas maišyto tarp anglų ir vokiečių?“ (čia vienas iš geriausių kada girdėtų komentarų. Atsakau: „Aaa…“)

—> „O, Lietuva. Jūs buvote Sovietų Sąjungos dalis, ar ne?“ (dauguma žmonių Čilėje žino ir yra girdėję, kad Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai. Tada prašo ir daugiau papasakoti, kaip šalis gyvena dabar, ką žmonės mano apie komunizmą praėjus daugiau nei 20 metų, ir panašiai.)

—> „Brrr…ten turi būti labai šalta!“ (tipiškas komentaras – tada kalbam apie gamtą. Labai džiaugiasi išgirdę, kad jiems nereikia kęsti tokių šaltų žiemų ir kad čilietiškas klimatas labai patinka visiems užsieniečiams.)

—> „Lietuva…O jūs ten kalbat „lituaniškai“? (vienos moters spėjimas ir bandymas parodyti, kad nusimano apie kalbas: jei jau “Lituania”, tai matyt kalbos pavadinimas bus panašus į anglų kalbą – inglés ispaniškai, taigi, lituanés :) Griūk negyvas.)

—> „Lietuva?! Mano geriausias draugas yra iš Lietuvos! Na, tiksliau, jo tėveliai buvo lietuviai, gyvenę Argentinoje. Bet visa jų šeima dalyvavo ir dalyvauja įvairiuose lietuviškuose sambūriuose, šventėse, žodžiu, išlaiko ir pratęsia savo kultūrą. Dar dabar laikau brangiausius man draugo mamos dovanotus gintarinius karolius ir segę…“ (draugės Alejandros mama)

—> „Esi iš Lietuvos? Brazilijoj buvau susipažinęs su vienu lietuviu, muzikantu. O mes patys esam gyvenę Suomijoj, įsivaizduoju, kad Lietuvoj taip pat šalta, kaip ir ten“ (Marcio ir Ane)

—> „Lietuva…Norėtųsi kada aplankyti tas mažas ir gražias Baltijos šalis. Esu keliavus tik po aplinkinių šalių miestus: Sankt Peterburgas, Maskva, Praha, Budapeštas…“ (gydytoja pediatrė)

—> „Atleiskit, panele, bet aš nemoku rusų kalbos“. Mano atsakymą jau galit numanyti: „Nesijaudinkit, ir aš nemoku“. – „O tai tu ne iš Rusijos“? – „Ne, iš Lietuvos“. – „O ten kalbat ne rusiškai­­?“ – „Ne, turim savo kalbą“. – „Bet tai, matyt, bus tokia pati kaip rusų“. (Exactly!)

—> „Ah, taip, Rusija, Lenkija…Tai čia kažkur Sibire, ar ne?“ (šlepečių pardavėjas gatvėje)

 

…vis papildoma…o jūs kokių komentarų perliukų esate girdėję būdami Čilėje ar kitoje šalyje?

Kitas puslapis »

Create a free website or blog at WordPress.com.

Biblioteca Pública Arroyo de la Miel

Recomendaciones y actividades

alimento y buenvivir

nutrición, salud y bienestar

WordPress.com

WordPress.com is the best place for your personal blog or business site.