Čilės mozaika

05/03/2010

Apmąstymai

Filed under: Terremoto - žemės drebėjimas — Adriana Giedrė @ 02:27

Apmąstymai. 2010 03 03

Čilė – tai drebėjimų šalis, kadangi būtent šioj vietoj yra taip vadinama seisminių/tektoninių plokščių susidūrimo vieta. Taigi žemė drebė, juda, beveik kiekvieną dieną, tik skirtingais laipsniais. Tokie didieji drebėjimai, yra žinoma, jog kartojasi kas maždaug 20-25 metus (skirtinguose Čilės regionuose). Centriniame ir pietiniame Čilės regionuose paskutinieji žemės drebėjimai vyko 1960 (Valdivijos rajone, 9,5 laipsnių pagal Richterio skalę; tai pats didžiausias užregistruotas žemės drebėjimas pasaulyje), 1985 metais (Algarobo rajone, 8 laipsnių stiprumo) ir dabartinis, 2010. Šis žemės drebėjimas nuo kitų ryškiai skiriasi tragiškų aukų skaičiumi – jų suskaičiuojama apie 800, ir, žinoma, žmonių skaičiumi, praradusių savo namus (dauguma – Maulės regione, kuriame ir buvo drebėjimo epicentras – 8,8 Richterio laipsnių).

Kalbant apie žmones, ir jų būsenas po drebėjimo, tai jausenos tikrai tragiškos. Kažkas manęs klausė, ar čiliečiai nėra pripratę prie drebėjimų. Tai galiu patvirtinti, jog prie tokio dydžio drebėjimų paprasčiausiai yra neįmanoma priprasti. Jausmas, kai viskas slysta iš po kojų, kai sienos dreba, trankosi, girgžda baisiausiai, siūbuoja į visas šalis, baldai juda, daiktai krenta, dūžta viskas nuo spintų spintelių, dingsta elektra, nieko nesimato, ir tos kelios drebėjimo minutės, atrodo, jog niekad nesibaigs….Baisu. Kiekvienas tai išgyvenęs kažkuriuo metu galvojo, kad viskas, dar šiek tiek, ir visi garmėsim žemyn. Košmaras. Taigi daug žmonių po šio žemės drebėjimo lieka su pakrikusiais nervais, įtampa, baime, nemažai žmonių (ypač senų) ištiko infarkto priepuoliai (yra mirusių), kiti pradeda lankytis pas psichologus, vaikams labai sunku susitaikyti su tuo, kas vyko… O dar ir kartojasi silpni drebėjimai kiekvieną dieną, po keletą dešimčių kartų. Tai tikrai neprideda ramybės būsenos. Nors visi žino, jog toks didelis žemės drebėjimas pasikartos tik maždaug po 25 metų.

Labai labai gaila visų tų žmonių, praradusių savo namelius… Ypač tuose regionuose, kuriuose ir taip jau žmonių situacija buvo nekokia: tai žvejų, jūrinių žolių bei moliuskų rinkėjų miesteliai, tikrai nepasižymintys savo turtingumu. Ką tie paprasti žmonės galėjo turėti? Tik savo trobelę…Ir tą nusinešė tsunamis…Baisu…Dabar belieka tik prisidėti prie Čilėje organizuojamos pagalbos kompanijos visiems nukentėjusiems. Nors šiek tiek, nors trupinėliu…

Parašykite komentarą »

Kol kas komentarų nėra.

RSS feed for comments on this post. TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com.

Biblioteca Pública Arroyo de la Miel

Recomendaciones y actividades

alimento y buenvivir

nutrición, salud y bienestar

WordPress.com

WordPress.com is the best place for your personal blog or business site.

%d bloggers like this: