Čilės mozaika

09/11/2011

Švietimo sistemos krytis

Filed under: Aktualijos — Adriana Giedrė @ 21:48

2011 Čilei tikrai nėra lengvi metai. Viskas prasidėjo maždaug kovo mėnesį: studentai, mokiniai, jų tėvai, įvairios studentų sąjungos atsistojo ir pasakė “Viskas. Užteks.” Taip prasidėjo įvairiausi streikai, protestai, barikaduojamos mokyklos, dauguma valstybinių universitetų neveikia jau daugiau nei 3 mėnesius. Streikai išsiplečia į gatves, kiekvieną savaitę kurioje nors miesto dalyje vyksta manifestacijos, eitynės su šūkiais “Fin al lucro” (“Baikime pelnytis iš mokslo”), “Educación gratuita” (“Už nemokamą mokslą”), “Calidad de educación” (“Kokybės studijoms”).
Trumpai apie konflikto (o gal net būsimos reformos) esmę.

1. FIN AL LUCRO. Privatūs universitetai (kurių pastaraisiais dešimt metų Čilėje priviso kaip pelių senam laive) pelnosi iš suteikiamo mokslo. Kaip? Ogi paprastai – teoriškai, universiteto statusas neleidžia pelnytis (tai yra, gauti pelno – pinigų ir kitokių gėrybių) iš švietimo, tačiau praktiškai tokie universitetai, suteikdami universiteto laipsnį studentui, kuris turi kiekvienais metais mokėti milžiniškas sumas už savąjį mokslą, susirenka visus mokesčius, ir pasilieka jį sau. Žinoma, tai daro visokiausiais aplinkybiniais keliukais – dažniausiais nuomodami patalpas, kuriose yra įsikūrę, ir visą juose esančią įrangą. Tokia pirminė priežastis veda į antrąjį konflikto etapą, matyt, patį rimčiausią ir pikčiausią.

2. GRATUIDAD. Čilėje, kaip ir kitose šalyse, veikia du švietimo sistemos tipai: privatusis ir valstybinis. Valstybinių universitetų nėra daug – pagrindiniai du. Tai “Universidad de Chile” ir “Pontificia Universidad Catòlica de Chile”. Nuo senų laikų studijuoti šiuose universitetuose buvo ir yra prestižinis studentų pasiekimas, jų teikiami mokslai vis dar yra vieni iš geriausiai vertinamų, ypač medicinos, teisės, inžinerijos specialybės. Tačiau čia pakliūti gali tik labai aukštus pažymius turintys mokiniai, tačiau, bet, o…Tai visai nereiškia, kad jie neturės mokėti studijų mokesčio. Turės, ir dar kaip. Nebent gautų valstybės skiriamas stipendijas. Kurių, palyginus, kiek yra Čilėje gerai besimokančių studentų, tikrai nėra daug. Taigi, tu, kaip studentas, turi dvi galimybes: gerai mokytis, ir įstoti į valstybinį universitetą, ir mokėti, arba, mokytis vidutiniškai gerai, įstoti į bet kokį privatų universitetą (tiesa, yra ir labai gerų privačių universitetų, suteikiančių puikios kokybės studijas), ir…mokėti :) Mokėti arba mokėti. Tavo pasirinkimas. Demokratijos pažanga. Tiesa, čia dar ne viskas. Jei neturi kuo mokėti, visada ranką tau išties Didysis Bankas – “paimk, mielas drauge, kreditinę kortelę, studijuok sau laimingas 4, 5, 6 metus, o vėliau, kai susirasi darbą, galėsi pradėti mokėti. Tam mes tau duodam kokius 20 metų” Studentas apsidžiaugia, trina rankas, ima paskolą, sumoka universitetams, baigia studijas – gerai, jei įgauna kokią gerą praktišką specialybę, ir vėliau iš karto pradeda dirbti ir gali pradėti mokėti paskolą. Liūdniausia šitoje istorijoje, jog dauguma čiliečių studentų gauna savo diplomą, pasikabina jį ant sienos, ir ten jis ir lieka…Darbo nėra, o jei yra, atlyginimas mažiukas mažiukas, viskas brangu brangu, o bankas laukia, tėviškai šypsodamasis: “Šaunu, vaikeli. Diplomas yra. Aš savo įvykdžiau. O dabar tavo eilė atsimokėti”. Ką daro vargšas studentas? Ogi graužias pirštus. Ir taupo pesus. Ir tokia Čilėje situacija jau gerus 5, gal 10 metų. Studentų labai daug, visi prisiskolinę bankams, darbų paprasčiausiai tiek nėra. Universitetai patenkinti, biznis vyksta, pinigėliai tik byra, byra… Būtent todėl galiausiai studentai susijungė į vieną kumštį, ir dabar bando visuomenei, ypač valstybei, parodyti (jei jau patys nemato), kad čia kažkas negerai, kad reikia kažką daryti.

O ką valstybė darys, ar gali padaryti, čia jau didelių debatų klausimas… Ypač, kai šiuo metu valstybę valdo dešiniosios pakraipos politikai, o prezidentas, sr. Sebastiàn Piñera prieš 20 metų pats ir “atvežė” iš Amerikos į Čilę žymiąją kreditinę kortelę, ir čia ji puikiausiai pritapo. Bet grįžkime prie būsimų pokyčių. Studentai reikalauja dviejų pagrindinių dalykų: kad valstybiniuose universitetuose mokslas būtų prieinamas visiems, tai yra, nemokamas. Antra, kad privatūs universitetai baigtų siekti pelno “pardavinėdami” mokslą, kaip prekę, ir susikoncentruotų į švietimo kokybės kėlimą, investuotų uždirbtus pinigus į mokslą. Tačiau abu dalykai, mano manymu, gana sunkiai įvykdomi. Kol kas joks sprendimas dar nėra priimtas. Kalbama, jog greičiausiai valstybė susikoncentruos į universitetinių stipendijų didinimą, ir, galbūt, imsis daugiau kontroliuoti privačių universitetų veiklą. Kaip bus iš tiesų, pažiūrėsime vėliau. O kol kas ore nori ar nenori tvyro neramumo, nestabilumo bei įtampos debesis.

Parašykite komentarą »

Kol kas komentarų nėra.

RSS feed for comments on this post. TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Create a free website or blog at WordPress.com.

Biblioteca Pública Arroyo de la Miel

Recomendaciones y actividades

alimento y buenvivir

nutrición, salud y bienestar

WordPress.com

WordPress.com is the best place for your personal blog or business site.

%d bloggers like this: