Čilės mozaika

05/11/2012

Biblioteka VS. Prekybos centras

Neseniai draugė, gyvenanti Prancūzijoje, aprašė savo įspūdžius apie vieno nedidelio miesto (nedidelio, palyginus su Santjagu – apie 200 000 žmonių, o Prancūzijoj tai – gerbtino dydžio miestas, šis, konkrečiai – Bretanės sostinė) centrinį kultūrinį pasididžiavimą – kompleksą, kurio viduje yra įsikūrę muziejus, planetariumas, 6 aukštų centrinė miesto biblioteka ir kitos gėrybės. Ir visu tuo gali naudotis visi ten gyvenantys žmonės, laisvai ir demokratiškai.

 

Iškart prieš akis man iškilo Santjago miesto pasididžiavimas, kaip tik šiais metais, visai neseniai, atidarytas: ilgai lauktas didysis miesto kompleksas Costanera Center. Tai aukščiausias Pietų Amerikos pastatas – siekia 300 metrų, savyje talpina begalę darboviečių-biurų, sporto salių, Spa centrų, milžiniškas mašinų stovėjimo aikšteles ir patį didžiausią prekybos centrą mieste – 6 aukštų Costanera Center. Taigi šiuo prekybos centru taip pat gali naudotis visi miestečiai, tik pagrindinis skirtumas, matyt, nuo mano draugės minėtojo komplekso yra toks, jog čia, Čilėje, dauguma tokių mieste iškylančių pastatų nėra valstybės organizuoti projektai, skirti miestiečių kultūriniam ir intelektualiniam gyvenimui gerinti. Greičiau tai – privačios nuosavybės savų, ekonominių interesų vedami projektai, arba tiesiog, paprasčiau – “Vartojimo Šventovės”.

Jei paklaustumėte apie Santjago bibliotekas, atsakyčiau, kad kaip tik vieną gražų šeštadienio rytą teko pabuvoti Providencijos savivaldybės bibliotekoje. Tai nedidelė, jauki, valstybinė, viešoji bibliotekėlė, Providencijos rajone tokių yra apie 5-6. Užsiregistravus, parodžius šimtą dokumentų, kad tu iš tiesų gyveni šioje savivaldybėje, o ne kur kitur (knygos Čilėje labai vagiamos, todėl pasitikėjimo čia nei su žiburiu nerasi), ir susimokėjus abonemento mokestį, iš bibliotekos galima imti knygas, jas skaityti, gerti kavą, naudotis internetu, ir kita. O savaitgaliais vyksta įvairūs įdomūs renginiai: literatūriniai vakarai suaugusiems, pasakų rytai vaikams, knygų pristatymai.

Taigi labai skųstis negali: Santjago mieste taip pat yra bibliotekų (kituose rajonuose, matyt, mažiau, nes Providencijos savivaldybė yra viena iš nedaugelio, turinti pinigėlių ir įstengianti išlaikyti tokią “Bibliotekų Sistemą”).  Tik didžiausia problema čia – skaitytojų skaičius ir apskritai mažas žmonių susidomėjimas literatūriniais renginiais. Palyginimui, kaip jau minėjau, šeštadienio rytą dalyvavau bibliotekos organizuotame renginyje: žmonių čia buvo nedaug, atvirkščiai, palyginus su Santjago demografine padėtimi (5 su puse milijono žmonių), panaudosiu ispanišką posakį – “cuatro gatos” – keturi katinai, kuriuos buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir įdomiausia, kad tą patį šeštadienį, tik jau vakare, teko pravažiuoti pro prekybos centrą Costanera, ir, mano didžiausiam nustebimui – nebuvo įmanoma į jį įvažiuoti! Tiek žmonių, tiek mašinų, kad centro darbuotojai net buvo priversti uždaryti stovėjimo aikštelių įvažiavimą – daugiau mašinų paprasčiausiai nebetilpo. O stovėjimo aikštelės čia, jau būsiu minėjus, milžiniškos – telpa mažiausiai apie 5000 automobilių. Galite įsivaizduoti miesto chaosą ir visų nenumaldomą norą pabūti šiame žymiajame prekybos centre…Ne kur kitur, ne geruose koncertuose (kurių salės taip pat dažnai būna apytuštės), ne kultūros renginiuose, o Vartojimo Šventovėse – ten, kur galima pirkti, pirkti, pirkti, ten, kur tau suteikiamas neribojamas kredito kortelių skaičius, ten, kur tave įsuka ir nebepaleidžia… Situacija liūdna, ir ypač Čilėje ji jaučiama labai stipriai – 52.8 % čiliečių visiškai nieko neskaito (nebent prekių etiketes. Nemaišyti su neraštingumu – Čilėje beraščių beveik nelikę, rašyti ir skaityti moka dauguma, tik mažuma tai nori daryti). O visiems žinoma, koks svarbus yra pagrindinis išsilavinimas, kaip svarbu pratinti vaikus nuo mažų dienų skaityti knygas, tada atsiranda ir gebėjimas atsirinkti, spręsti problemas, mąstyti logiškai, naudotis vaizduote…Čilės valstybė šiek tiek bando skatinti skaitymo norą, kurti bibliotekas, pavyzdžiui, skirtas tik vaikams, tačiau labai simboliškai, dauguma projektų kaip prasideda, taip per kelis mėnesius gražiai ir išsisklaido su vėjeliu. Matyt, čia vis dar svarbiau, kad žmonės tiesiog nemąstydami eitų ir var-var-var-to-to-to-tų.

2 Komentaras »

  1. Kai pats manaisi pastebėjęs šią liūdną realybę, kažkur giliai bandai apgauti save, kad gal pernelyg sutirštini spalvas, bet kai perskaitai, kad lygiai tą patį įžvelgia ir kitas, pasidaro taip graudu..

    Komentaras sukūrė V. — 07/11/2012 @ 21:17 | Atsakyti

    • Tai jau tikrai, kad tirštų spalvų čia mums netrūksta…Liūdniausia dėl mažų vaikų, kurių išsilavinimas žemesnis nei žemas – ir tokių yra daugiau nei pusė šalies!

      Komentaras sukūrė Adriana Giedrė — 08/11/2012 @ 10:31 | Atsakyti


RSS feed for comments on this post. TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com.

Biblioteca Pública Arroyo de la Miel

Recomendaciones y actividades

alimento y buenvivir

nutrición, salud y bienestar

WordPress.com

WordPress.com is the best place for your personal blog or business site.

%d bloggers like this: