Čilės mozaika

25/02/2014

Santjagas 2014-ais

Filed under: Santjagas — Adriana Giedrė @ 07:08
Tags: , , , , , ,

Pirmiausia Santjagas – tai Čilės sostinė, didžiausias jos miestas, talpinantis apie 6 milijonus gyventojų. Tai metropolis, centralizuotas miestas, kuriame dauguma nori gyventi, dirbti ar studijuoti, nes čia yra visko, ko reikia, trumpai tariant – viskas viename. Tarp čiliečių net yra paplitęs toks posakis: „Santjagas – tai Čilė“. Ir jame daug tiesos: kultūriniai teatro, muzikos renginiai, žymiausi universitetai, didžiausios tarptautinės kompanijos, gourmet kavinukės, muziejai, galerijos yra įsikūrę ar vyksta būtent Santjago mieste. Tačiau drauge visa ta centralizacija, visa ko susikaupimas viename taške, viename mieste, miestui ir jo gyventojams išties nėra į naudą, atvirkščiai. Pastaruosius dešimt metų Čilės sostinę kamuoja nesibaigiančios piko valandos, žmonių grūstys centrinėse vietose, viešojo transporto problemos, slegianti oro tarša, ypač stipriai pasireiškianti žiemos metu bei socialinės problemos tarp skirtingų socialinių visuomenės klasių. 

Čilės ekonomikos augimas, prasidėjęs Pinocheto laikais, apie 1978 metus, dabar, 2014 metais tik kyla į viršų, visi statistikos numeriai auga, didėja, nesustoja, didžiuojamasi, kad Čilė savo ekonomikos lygiu gali lygintis su Brazilija ir Argentina, netgi kai kuriais skaičiavimais jas pralenkti. Santjago mieste tai puikiai atspindi nesibaigiančios daugiaaukščių statybos: griaunami visi nuosavi namai, kurių žemės vertė išaugusi kelis kartus ir jų vietoje statomi daugiaaukščiai, skirti biurams, ofisams. Gaila, nes griaunama čia viskas be jokio (ar labai silpno) miesto planavimo: gražūs, senoviški, elegantiški namai, anksčiau savo buvimu tiesiog puošę miestą, negailestingai keliauja lauk, griūva. Be to, statybos miesto centre sukelia labai daug triukšmo, dulkių ir kliūčių gatvėse.

Stiklinis_daugiaaukščių_Miestas

Stiklinis_daugiaaukščių_Miestas

Iš kitos pusės, ekonomikos augimo dėka mieste sulig kiekvienais metais daugėja įvairiausių tarptautinių įmonių, o kartu ir užsieniečių Santjago gyventojų. Puikias pareigas dažnai užima brazilai, taip pat korėjiečiai, ispanai (pastarųjų emigracijos banga į Santjagą prasidėjo prieš porą metų ir vis dar nesiliauja), prancūzai, amerikiečiai; smulkia prekyba dažniausiai užsiima čia atvykę kinai, indai bei turkai, o prastesnes, vargingesnes darbo vietas renkasi didelio išsilavinimo neturintys (ne visi, žinoma, bet dauguma) perujiečiai, boliviečiai, ekvadoriečiai bei centrinės Amerikos imigrantai, pvz., Dominikos Respublikos gyventojai.

(apie aukščiausio pastato Čilėje statybas galima pasiskaityti čia: https://cilesmozaika.wordpress.com/2012/11/05/biblioteka-vs-prekybos-centras/ )

Dienraščiai_apie_miesto_kamščius

Dienraščiai_apie_miesto_kamščius

Automobiliai. Santjago automobilių parkas kiekvienais metais vis didėja, auga nesustodamas lyg ant mielių. Žymusis pastarųjų metų Čilės ekonomikos augimas suteikia galimybę beveik kiekvienai šeimai įsigyti automobilį (dažniausiai – kredito pagalba), ar net kelis – kiekvienam šeimos nariui po vieną. Statistikos skaičiai ypač džiugina automobilių prekeivius, autocentrus, bankus, galiausiai visą kompanijų ratą, besisukantį automobilių rinkoje. Tik liūdina tuos, kurie supranta ir mato, kaip Santjago miestas kenčia ir ritasi žemyn su kiekvienu žmogaus nauju įsigytu automobiliu. Tai nepaliaujamos piko valandos: anksčiau piko valanda mieste būdavo apie 6-7 val. vakaro, dabar –ir ryte, ir pavakare, ir vėlai vakare, o žiūrint į ateitį numanoma, kad Santjagas pats visas greitai pavirs amžina piko ir transporto kamščių diena. Taip pat oro tarša, ypač miestą kankinanti žiemos metu, nepamirštant, jog vasarą smogo mikrodalelių PM 2.5 ir PM 10 (kurias daugiausia sukelia automobilių išmetamosios dujos ir fabrikų „virtuvės“ dūmai) skaičiai toli gražu pralenkia Europos šalyse rekomenduojamas ribas; Santjagas – vienas užterščiausių pasaulio miestų, praėjusiais metais užterštų miestų sąraše užėmęs 12-ąją vietą. Taip nutinka ir dėl jo ypatingos geografijos: Santjagas ir visa taip vadinama Metropolio zona – slėnis iš visų pusių apsupti kalnų: iš vienos pusės didieji Andai, iš kitos – Pakrantės kalnų juosta. Todėl Santjage susidaro tam tikras fenomenas, pajuokiamai čiliečių vadinamas „pelenine – isp. cenicero“, neleidžiantis miestui tinkamai išsivėdinti nuo taršos, išsivaduoti iš jos, smogas tiesiogine ta žodžio „nusileidžia“ ant miesto ir ten sau ramiai tupi. O žmonės kvėpuoja, sportuoja…Bet blogiausia, kad patys santjagiečiai nenori keisti savo įpročių: kaip vienas dizaineris, dirbantis Santjage ir Paryžiuje yra pasakęs, „mano klientai Santjage važiuoja automobiliu, mano klientai Paryžiuje vaikšto gatvėmis“. Žmonės labai įpratę viską daryti automobilio pagalba, važiuoja su juo visur, net ir į tolimiausius miesto taškus: į biurus, į vaikų darželius, į parduotuves, į mokyklas…Ypač mėgstami didžiuliai automobiliai – visureigiai, SUV automobiliai. Taigi su mašinų skaičiumi didėja ir nelaimių kelyje skaičius: šiais metais Čilės vyriausybė pagaliau susirūpino ir pripažino, jog iš tiesų keliuose beveik kiekvieną dieną įvyksta nelaimingų atsitikimų, vairuotojai labai neatsakingai elgiasi miesto sankryžose ir autostradose, dažnai viršijamas greitis. Atvažiavus į Čilę ypač nustebino, jog policininkų keliuose būna labai mažai, o dažniausiai ten, kur jų būna, vairuotojui nurodoma: “Policijos postas“. Bet galiausiai, rodos, jog dabar keliuose bus įrengtos stebėjimo kameros ir fotoaparatai.

(apie čiliečių vairavimo ypatumus ir mano asmeninę patirtį: https://cilesmozaika.wordpress.com/2011/12/04/vairavimo-ypatumai/ ; apie užterštą Santjagą žiemos metu: https://cilesmozaika.wordpress.com/2012/09/25/zieminis-santjagas/)

Viešasis transportas. Santjago viešąjį transportą galima būtų apibūdinti vienu žodžiu: chaosas. Metro visada pilnas žmonių, autobusai – taip pat, iš vienos pusės, rodos, kad per mažai transporto mieste. O iš kitos – valstybė skundžiasi, kad žmonės, galintys įsigyti savus automobilius, beveik nesinaudoja viešuoju transportu: renkasi kelionę savoje mašinoje, o ne pergrūstame metro. Čia jau, matyt, susiduria 2 problemos: pirma, pasiturinčio čiliečio mentalitetas, kuris nelinkęs naudotis jokiais viešais įrenginiais (nei transportu, nei gatvėm, nei miesto parkais), ir antra, miesto infrastruktūros problema: trūksta kontrolės, valdymo automobilių tranzitavimo mieste klausimu ir, žinoma, geresnės, patogesnės viešojo transporto sistemos.

Buses_chile

Pavyzdžiui, visi žino, kad Santjago autobusų parko reforma, dar vadinama „Transantiago“, 2005 metais įsteigta vyriausybės, buvo visiškas krachas: valstybė nusprendė sureguliuoti privačius, anksčiau keleivius vežusius įvairiaspalvius autobusus, vadinamus micros (ir stodavusius bet kurioje miesto vietoje, netgi, dažnai antroje, trečioje eilėje) ir visus juos sujungti į vieną bendrą, viešą transporto sistemą. Vairuotojai gavo uniformas, buvo suplanuoti tam tikri autobusų grafikai, įsteigtos autobusų ir metro skanavimo kortelės (anksčiau bilietą reikėdavo pirkti iš vairuotojo, kaip ir Lietuvoje). Tačiau po reformos autobusų keleiviai buvo ir liko labai nepatenkinti, labai kritiški: pirma, autobusai nestoja bet kurioje vietoje, taip, kaip žmonės buvo įpratę per amžius (tai man pasirodė taip pietųamerikietiška! bet senoji sistema visgi kažkaip veikdavo), o reikia jiems paėjėti iki stotelės; antra, privaloma įsigyti tam tikrą kelionės kortelę, gana brangią, ir kaskart ją pildyti pesais, o tai tikrai ne už dyką; ir trečia, autobusai nebevažiuoja į visas, net labiausiai nuo Santjago nutolusias vietas, o tik ten, kur jiems liepia jų grafikas. Iki dabar dar girdisi nepatenkintų žmonių balsai. Ir suprantama, nes iš tiesų, nors autobusų ir metro sistema bandė priartėti prie kitų šalių viešojo transporto sistemos, kažkodėl jiems tai nelabai pavyko: viešojo transporto bilietai yra labai brangūs, todėl daugelis žmonių stengiasi bet kokiais būdais išvengti už juos mokėti ir dažnai keliauja „zuikiais“; autobusų vairuotojų įpročiai nepasikeitė nė kruopele: vairuoja jie baisiai, greitai, ir staigiai, visai negalvodami apie keleivius, dažnai net „subukindami“ lengvuosius automobilius, nepaiso kelio eismo taisyklių, lenkia visus, skuba nežinia kur, – toks jausmas, lyg vairuotojai jaustųsi didžiausiais karaliais mieste. Taip pat liko neišspręstos autobusų grafikų problemos: kai kuriuo dienos metu galima pastebėti autobusus, pirmyn atgal važinėjančius pustuščius, taip tik teršdami Santjago ir taip užterštą orą, o kitomis dienos valandomis – jie tiesiog perpildyti, žmonės vos nekrenta pro duris, langus.

BicissssEkologija. Visgi nemažai miestiečių jau senokai suprato, kad ta automobilių ir viešojo transporto nepakeliama  „beprotybė“ miesto toli nenuves, ir ėmėsi priemonių: Santjage prieš 3-4 metus neįtikėtinai išaugo dviratininkų skaičius. Žmonės dviračiais važiuoja visur: į darbus, universitetus, darželius, parduotuves. Prie šios iniciatyvos taip pat džiugiai prisideda ir centrinės miesto dalies savivaldybės: tiesiami dviračių takai, bandoma jungti skirtingų rajonų trasas, įkuriami viešieji dviračių punktai (pvz., Providencijos rajone). Graži, jau tradicine tapusi savivaldybių idėja yra sekmadienio rytais uždaryti pagrindines Santjago gatves, kad jose galėtų ramiai važinėtis dviratininkų šeimos kartu su mažaisiais pedalų minikais, riedutininkai, riedlentininkai ir visi kiti ekologiško transporto mėgėjai.

Tačiau ir čia iškyla nemažai problemų, apie kurias kaskart vis garsiau kalbama žiniasklaidoje : kol kas, rodos, sunkiai išsprendžiami dviratininkų ir automobilių vairuotojų konfliktai (dviratininkai nesilaiko kelio ženklų, automobilininkai negerbia dviratininkų teisių gatvėje – tai dažnai baigiasi pastarųjų sužalojimais); vis kylanti pėsčiųjų nepasitenkinimo banga dviratininkais, kadangi šie įsigudrino važiuoti šaligatviais ir labai dideliu greičiu, lenkti be perspėjimo ir taip neretai sužaloja pėsčiuosius, ypač judrius vaikus (tokių nelaimingų atsitikimų per dieną užregistruojama dešimtys). Taip pat svarbi dviračių takų bei jų tolimesnio planavimo trūkumo problema. Palyginus Santjago miesto dydį su jame esančiais dviračių takais – pasatrųjų yra tik maža dalelė. O ypač pastebima, kad dviratininkais rūpinasi tik viena, nedidelė miesto dalis, vadinama rytine, privilegijuota, kurios savivaldybės išgali tai padaryti: tai Providencijos, Santjago centro, Vitakuros, Las Condes rajonai. Beje, kartu su išaugusiu dviratininkų ir dviračių skaičiumi, ryškiai padidėjo ir dviračių vagystės: per dieną jų pavagiama šimtai.

Providencijos_dviračių_punktai

Providencijos_dviračių_punktai

Stresas. Toks chaotiškas, beprotišku greičiu lekiantis miestas daugeliui žmonių sukelia tikrą galvos skausmą ir stresą. Amžinos transporto grūstys (kai kurie žmonės iš ryto ir vakare gatvėse praleidžia 3-4 valandas), ilgos darbo valandos (Čilės darbo valandos vienos ilgiausių pasaulyje), nerimas dėl darbo vietos (laisvosios rinkos pagrindas – jei tik kas nors nepatinka darbdaviui, gali tave laisva ranka atleisti ir tuoj pat susirasti kitą darbuotoją), kasdienė konkurencija (stipriai jaučiama net tarp darželio amžiaus vaikų, ką kalbėti apie konkurenciją gatvėje – kuris pirmas „užlys“, pralenks, lygiai tas pats vyksta darbuose, studijose). Dažnas dabartinis čilietis – konkurencingas, niekuo nepasitikintis, saujomis geriantis vaistus, dirbantis iki išnaktų, kad tik daugiau pinigų būtų šeimai įvairioms materialinėms gerovėms pirkti. Faktai patys kalba, kad 2 iš 10 čiliečių serga gilia depresija ir be tam tinkamų vaistų paprasčiausiai būtų neveiksnūs.

Liūdna, kad tokiose smarkiai dirbančiose šeimose kenčia vaikai – tėvų nemato veik visą dieną,

Depresijos_rijikai, pagal Luis Quiles

Depresijos_rijikai, pagal Luis Quiles

dažnas – tik savaitgaliais. Pvz., motinystės atostogos Čilėje trunka 6 mėnesius, o tada kūdikis keliauja arba į lopšelį darželį, arba dienas leidžia su aukle – nana. Iš kitos pusės, Čilės vyriausybei trūksta socialinės politikos veiksmų motinų atžvilgiu: čia nėra jokios darbo sistemos, kuri leistų mamoms dirbti pusę dienos, pusės etato – arba dirbi visą dieną, arba išvis nedirbi.

Baisu, bet vienintelės pasaulyje šalys, kuriose vaikų ir paauglių savižudybių skaičius tik didėja, yra Čilė ir Pietų Korėja. Vaikai yra įsukami į ekonominės konkurencijos ratą nuo pat mažų dienų: pavyzdžiui, 3-4 metų vaikai turi laikyti specialius egzaminus, kad patektų į privačias mokyklas, o tuo metu jų tėveliai, nors ir bando neparodyti nerimo, patys labai labai jaudinasi dėl būsimų rezultatų. Taip pat įspūdinga statistika skelbia apie didžiulį Čilės vaikų-darbininkų skaičių: šie, norėdami padėti neturtingiems tėveliams, pradeda dirbti nuo 10-12 metų, dažnai turgeliuose, gatvėse ar nelegaliose statybose. Smurtas šeimoje, priekabės mokykloje, išnaudojimas darbe, visa tai sukelia milžinišką neigiamą įtaką vaiko normaliam augimui, vystymuisi, kuris gali baigtis savižudybe arba pasukimu į nusikaltėlių pasaulį.

Suaugusių žmonių, gyvenančių šiame mieste, psichika taip pat dažnai yra labai sujaukta, nerami, augančio miesto greičiu auga jų stresas, labiausiai atsispindintis stebint santjagiečių vairavimo įpročius. Tai nervingi, nenorintys praleisti priešais važiuojančio automobilio, rizikingai lenkiantys, autostradose tiesiog lekiantys, lyg būtų kokie kondorai Andų kalnuose, vairuotojai. Susiskaldžiusi, vienas kitu nepasitikinti visuomenė, kapitalistinė konsumizmo sistema, silpna valdžios socialinė parama, visa tai, ir dar daug kitų, matyt, bus pagrindinės santjagiečių didžiulės vidinės įtampos priežastys.

Socialinis nepasitenkinimas. Visuomenė sulig kiekvienais metais vis stipriau ir stipriau reiškia savo nuomonę ir didžiulį nepasitenkinimą dabartine Čilės naujojo liberalizmo sistema: tokios pagrindinės sritys kaip sveikatos, švietimo, žemės, pensijų jau seniai atiteko į privačių įmonių rankas, o tai, kas liko valstybės valdoma yra labai prastos kokybės, tiesiog žemiau patenkinamos. Tas pats nutiko ir su visais gamtos ištekliais (išskyrus kasyklas): energija, elektra, vandeniu, žvejybos, žemės verslais ir kt. Trumpai tariant, ekonomikos tortas padalytas visiškai nelygiai: Čilės turtas sukoncentruotas vienose rankose – privačiose. Tos, kurios turi daugiausia politinės įtakos. Paprasti, viduriniosios klasės žmonės tai labai jautriai jaučia įvairiose gyvenimo srityse: mažoms įmonėms sunku konkuruoti su didžiuliais monopoliais, sunku “išgyventi”, išsilaikyti; studentai ir jų tėvai turi mokėti didžiausias sumas universitetų konglomeracijoms ir taip dažnai įsisukti į kelių dešimčių metų banko kreditus; dar nesusirgęs čia turi mokėti įvairioms draudimo kompanijoms,  o susirgęs – didžiosioms privačioms ligoninėms (nes valstybinės, visiems žinoma, yra labai prastos kokybės); žmonių pensijos yra įvairių AFP, tai yra, pensijų fondų, rankose – gigantiškose įmonėse, žmogelių pinigėlius manipuliuojančios fondų biržose. Ką bekalbėti apie viešąjį transportą (viešąjį turėčiau dėti į kabutes): žmonės vargsta spūstyse, jų kelionė iš vieno Santjago miesto dalies į kitą dažnai trunka 2-3 valandas, o metro ir autobusų bilietai yra, palyginus su žmonių atlyginimais, labai brangūs. O apie jokį mėnesinį bilietą, bent jau kol kas, vyriausybėje nekalbama.

Būtent dėl pagrindinių visuomenei svarbiausių dalykų – sveikatos ir švietimo – jauni žmonės sukilo ir, nuo 2006 ir 2011 metais vykusių didžiulio masto studentų protesto akcijų, jų balsas jau nebenutilo. Įvairūs sindikatai susivienijo, nemažai jų atsidūrė ir didžiosios politikos viduje, žmonės bando kažką keisti, tačiau sekasi sunkiai. Be valstybės įsikišimo ir didesnių reformų šalyje pokyčių nebus. O kol kas ir toliau gyvenant Santjage teks kraustyti kišenes už mokslą, už studijas, už sveikatą ir už būsimas pensijas, kažin, ar labai dideles.

Taip pat šis visuotinis nepasitenkinimas labai ryškus tarp pačių visuomenės grupių: dar nuo kolonijos laikų ryški klasių atskirtis šiais demokratijos laikais dėl aukščiau minėtų priežasčių tik didėja. Viduriniosios ir skurdžios klasės žmonių atlyginimai – žemi, aukštosios klasės – į dangų kylantys; vieni gyvena nuo centro nutolusiuose rajonuose, paprastuose namukuose ar bendrabučiuose, rajonuose, kuriuose laisvai klesti nusikaltėlių grupuotės, o kiti – beje, mažoji Santjago dalis – gyvena prestižiniuose rajonuose, taip vadinamoje rytų pusėje. Čia galima išvysti daug gražių daugiaaukščių su baseinais, stogo terasomis, privačiais parkeliais, verslininkų pilaičių su teniso kortais, helikopterių nusileidimo takeliais bei nanomis –namų šeimininkėmis, auklėmis – dažnai ir ne viena.

Tarp šių žmonių atskirtis – milžiniška, ir deja, kasdieną jaučiama neapykanta vienas kitam pasireiškia įvairiais būdais, dažnai – jėgos panaudojimu. Pasiturintieji nuo senų laikų stengdavosi išvengti susidūrimo su „populiariąja žmonių mase“, kuriems net yra davę įvairiausių vardų: rotos, flaites, perraje ir pan. (visi – menkinamąja prasme). Todėl bet kokiais būdais vengdavo masių atvykimo į jų rajonus: pvz., jei turtingieji kažkuriuo metu gyveno Santjago centre, ir tada po truputį aplink juos pradėjo kraustytis ir gyventi paprastesni žmonės, tie pirmieji susikraudavo „šmutkes“ ir persikraustydavo į kitą rajoną. Nors ir atrodo juokingai, bet šis bėgimas ir miesto kaita tęsiasi iki šiol – Santjago miesto rajonai keičia savo veidą kas keliasdešimt metų būtent dėl tos amžinos konkurencijos: vieni nori gyventi kaip turtingieji, mėgdžioti jų gyvenimo būdą, bet turtingieji niekada nenorės įsileisti tų žmonių į savo ratą. Beje, privataus rato koncepcija čia gana taikli: vaikų mokyklos, universitetai, įvairūs sporto klubai yra uždaros organizacijos, į kurias taip paprastai patekti neįmanoma. Pvz., norint savo vaiką užrašyti į kokią nors prestižinę anglų kalbos mokyklą (pvz., Grange), mėnesinės didžiulės pinigų įmokos jau nebepakanka, čia dar reikia pateikti dvi-tris buvusių ar esamų mokinių rekomendacijas.

Iš kitos pusės, smurto protrūkiai, rodantys tą patį didžiulį nepasitenkinimą tarp žmonių grupių, Santjage vis auga, ypač, pasiturinčiųjų rajonuose. Dienraščiuose vis pasirodo žinių apie namų vagystes, švarinimus, ginkluotus apiplėšimus vidury dienos – bankų, bankomatų, vaistinių, gyvenamųjų namų (būtent dėl saugumo daugelis žmonių pastarąją dešimtį metų iš nuosavų namų persikraustė į daugiabučius). Gatvėse daugėja neoficialių darbininkų, pvz., automobilių langų valytojų, vaisių pardavėjų, cirko gimnastų, kurie už savo trumpas, šviesoforo lempos degimo, paslaugas prašo monetėlių – pinigėlių. Beje, dažnai toks „prašo“ pavirsta į nekaltą, bet griežtą „privalai man duoti pinigų“, ypač, jei jauną, stiprų langų valytoją susitinki prie vėlyvą nakties valandą. Taigi toks užslėptas smurtas sutinkamas beveik kiekvienoje kasdieninėje situacijoje, ir ta įtempta atmosfera tarp žmonių labai jaučiasi. Oficialiai Santjago miestas pripažįstamas vienu saugiausiu Pietų Amerikos miestu, lyginant su Brazilijos, Kolumbijos ar Argentinos didžiaisiais miestais, tačiau panašu, kad jo ateitis taip pat šešėliška, neaiški, apgaubta smurto šydu, kylančiu iš abipusio visuomenės nepasitikėjimo, pavydo, nenoro integruoti nei integruotis.

(Straipsnelis apie čiliečių konkurenciją, norą išsiskirti, lipti karjeros laiptais per kitų galvas: https://cilesmozaika.wordpress.com/2012/05/18/exclusive-chile/)

(Šiek tiek daugiau apie muilinimą ir nepasitikėjimą vienas kitu: https://cilesmozaika.wordpress.com/2013/10/31/muilink-muileli-tu-per-visa-svieta/)

(2011-tų metų studentų protestų akcijos, riaušės: https://cilesmozaika.wordpress.com/2011/12/28/riauses-providencijoje/)

Santjago_kontrastai

Santjago_kontrastai

Parašykite komentarą »

Kol kas komentarų nėra.

RSS feed for comments on this post. TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Create a free website or blog at WordPress.com.

Biblioteca Pública Arroyo de la Miel

Recomendaciones y actividades

alimento y buenvivir

nutrición, salud y bienestar

WordPress.com

WordPress.com is the best place for your personal blog or business site.

%d bloggers like this: